Žmogaus kokybišką egzistavimą, gyvybingumą ir veiklą, lemia viena iš pagrindinių jo kūno funkcijų – tai geras regėjimas. Žmogui ši funkcija buvo labai svarbi visais laikais. Ypatingai ši funkcija tapo svarbi dabartiniu metu, vertinant tai, kad informacijos perėmimas ir vartojimas vizualiniu būdu, yra vyraujantis ne tik mokymosi procesuose, bet ir labai daugelyje žmonių veiklose. Mokslininkai teigia, kad šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys aukšto išsivystymo lygio visuomenėse, dabartiniu metu, atsižvelgiant į  veiklos sritis ir gyvenimo būdą, amžių, regėjimo pagrindu gauna net iki 95 %  visos informacijos. Žmonės  tūkstančius metų gyveno kliaudamiesi tik savo įgimtu regėjimu, paveldimai  gautu iš tėvų ir protėvių, naudodami natūralias savo akis, be kokių tai papildomų tiesiogiai taikomų fiziškai ir mechaniškai išreikštų optinių priemonių, pritaikytų akims, leidžiančių  pagerinti regėjimą. Aišku, žmonės ir tais laikais turėjo regėjimo problemų, kurias iššaukdavo ir lėmė sekantys keturi pagrindiniai veiksniai – tai paveldimumas, traumos, ligos  ir natūralus organizmo senėjimas.  Žmonės reikiamai suprato regėjimo svarbą, todėl siekė saugoti regėjimą, aišku turimos tuometinės sampratos ir praktinės patirties  pagrindu.  Kaip teigia istoriniai šaltiniai, tūkstančių metų bėgyje,  regėjimas buvo palaikomas ir gerinamas  tik tam tikromis  augalinės ir gyvulinės kilmės maistinėmis medžiagomis, turinčiomis gydomųjų savybių arba gerinančių regėjimą. Tokios  medžiagos  buvo vartojamos ilgalaikiame  periode, kaip gydomosios ir pagalbinės priemonės, siekiant palaikyti ir net gerinti regėjimą, o taip pat ir vienkartiniame – trumpalaikiame periode, siekiant pagerinti regėjimą konkrečiai veiklai.  Kinijoje buvo vartojami  papildai,  aišku tuo metu įvardijami kaip vaistai, pagaminti ir iš egzotiškų gyvūnų atskirų kūno dalių. Šioje šalyje, siekiant palaikyti ir net gerinti regėjimą, buvo naudojami ir  fizinio masažo bei akupunktūros metodai, kurie aktyviai naudojami ir dabartiniu metu. Ilgalaikio vartojimo regėjimą palaikančių ir gerinančių  maistinių medžiagų  naudojimas pasaulyje  yra plačiai taikomas ir dabartiniu metu, aišku, kardinaliai  ištobulintose ir  išplėtotose formose efektyvumo bei asortimento prasme.

Visgi istorija rodo, kad žmonės jau pakankamai seniai pradėjo naudoti ir techninio pobūdžio  priemones, siekiant spręsti regėjimo gerinimo problemas. Tai, visų pirma, susiję su mineralinių optinių  linzių naudojimu, kurios pradžioje, kaip rodo istoriniai šaltinai,  buvo gaminamos iš berilio, kvarco ir kalnų krištolo, ką patvirtina archeologiniai  radiniai, rasti  senovės graikų legendinio Trojos miesto buvimo teritorijoje. Nors pirminė tokių linzių paskirtis, kaip teigia istorikai, buvo  saulės energijos koncentravimas, siekiant  išgauti ugnį, tačiau kartu teigiama, kad tokios linzės  senovės Graikijoje buvo naudojamos ir regėjimo korekcijai, kaip ir dabartiniu metu padidinimo stiklas – lupa, kurios pagrindinė dabartinė paskirtis yra padėti geriau matyti smulkius objektus, visų pirma informacijos perteikimo tekstus. Deja, daugiau detalesnės informacijos apie linzių naudojimą regėjimo korekcijai senovės Graikijoje – nėra.

Apie regėjimo koregavimo, jį gerinant reiškimąsi ir jo istorinę eigą, vienas iš pirmųjų detalų pranešimą „Akinių istorija“, yra padaręs garsus Lietuvos oftalmologijos pradininkas  prof. med. m. dr. Petras Avižonis (1875–1939 m.) jau 1925 metais, tapdamas  Lietuvos universiteto Rektoriumi.  Šiame pranešime yra pateikiami ir analizuojami įvairūs faktai, hipotezės ir įvykiai,  susiję su akinių atsiradimu, jų tobulinimu ir naudojimu, kartu pateikiant optikos reiškinius ir  akių bei regėjimo mechanizmą tyrinėjusių pirmųjų pasaulio mokslininkų darbų komentarus.  Istoriniai duomenys teigia, ką pažymi  ir P. Avižonis savame pranešime,  nors tai tiksliai istoriškai  ir nėra pilnai patvirtinta, kad smaragdinę linzę, kaip šiuolaikinės paskirties akinių stiklų – linzių, koreguojančių regėjimą  pirmapradį  variantą, siekdamas gerinti savo regėjimą,  pirmasis panaudojo Romos imperatorius Neronas (37 —68  mūsų eros metais), kuris, būdamas trumparegis, ją naudojo stebėti gladiatorių kovas. Teigiama, kad Nerono linzė yra saugoma Vatikane, kurio ekspertai nustatė, kad visgi ši linzė yra pagaminta ne iš smaragdo, bet iš chrizolito. Tačiau moksline prasme optinis reiškinys, išgaunant padidintą vaizdą, buvo aprašytas tik X  m. e. amž. arabų mokslininko Alhazen`o (Al – Hassan Ibn al – Haitham), remiantis jo atliktais bandymais  su stiklo rutuliais.

Alhazen (Al – Hassan Ibn al – Haitham)

Rodžeris Bekonas  (Roger Bacon) (1214—1294)

Šumerų laikų

civilizacijos

skulptūrėlės

Yra ir kitų kol kas  nepaaiškinamų dalykų, susijusių su padidinto regėjimo pasireiškimu ir demonstravimu, siejamu su miniatiūriškai pagamintais daiktais, rastais kasinėjant  daugiau kaip  1500 m. prieš mūsų erą Graikijos teritorijoje gyvavusioje Mino  civilizacijos  archeologinį palikimą.  Šių dienų mokslas kol kas negali paaiškinti, kaip Mino civilizacijos laikais gyvenę žmonės sugebėjo pagaminti antspaudą,  atlikdami jame miniatiūrinį detalų graviravimą 3,6 cm  dydžio agato žiede, kuriame pavaizduotas  realus vaizdas yra matomas  tik reikiamai optiškai jį padidinus. Mokslininkai, nors ir negalėdami tiksliai nustatyti kokiomis techninėmis priemonėmis tai buvo padaryta, visgi konstatavo, kad  norint atlikti tokio pobūdžio graviravimą, turėjo būti panaudotos ir kokios tai regėjimą koreguojančios techninės priemonės, leidusios padidinti apdirbamus daiktus ir taip tikslai išgauti  pavaizduotą sceną.

0________________________3,6 cm

Realaus (3,6 cm) ir 5 kartus padidinto dydžio Mino civilizacijos laikų agato žiedas

Pirmosios nedidelės mineralinės  linzės su dioptrijomis,  pritaikytos pirmapradžiams akiniams, kaip teigia istorijos šaltiniai,  pradėtos gaminti ir naudoti Europoje, Italijos teritorijoje –  Florencijoje. Realiai patvirtinti istoriniai šaltinai teigia,  kad  šiuolaikinių akinių  prototipas, remiantis jau 1280 metais fiksuotu padidinamuoju linzių efektu,  buvo sukurtas   1284  metais,   nors dokumentiškai  tai patvirtinta tik 1289 metais. Teigiama, kad 1285 metais buvo sukurti ir pirmieji pirmykščių akinių  rėmeliai. Pirminių akinių autoriumi yra laikomas  Florencijos vienuolis ir alchemikas Salvino_D’Armati  (Salvino D’Armato degli Armati), nors kai kurie istoriniai šaltiniai su tuo nesutinka.

Pirmųjų akinių  naudojimo faktai yra fiksuoti ir  matomi įvairios išraiškos meno kūriniuose – freskose, tapyboje ir net skulptūrose. Vaizdinėje formoje  pirminiai akiniai buvo  pavaizduoti italų dailininko  Tommaso da Modena 1352 metais Šv. Mykolo (Chiesa di San Nicolo)     bažnyčios freskoje  Trevizo mieste, esančiame Italijos  šiaurės rytuose. Kiek vėliau (1403 m.) akinių naudojimas yra užfiksuotas ir žymaus vokiečių dailininko  Konrado fon  Zoesto (Conrad von Soest) paveiksle „Apaštalo akiniai“. Pirminė akinių stiklų forma buvo apskritimo formos.

Tommaso da Modena freskos „Brolis Ugone iš Provanso“ fragmentas (1352 m.)

Konrado fon  Zoesto paveikslas „Apaštalo akiniai“ (1403 m.)

Realūs akinių, pavaizduotų Konrado fon  Zoesto paveiksle  „Apaštalo akiniai“, rėmeliai buvo rasti  archeologinių  kasinėjimų metu Florencijoje.

Pirmapradžių akinių rėmeliai rasti  archeologinių  kasinėjimų metu Florencijoje

Akiniai yra pavaizduoti ir skulptūros kompozicijoje „Vienuolis su akiniais“ Romos katalikų Šv. Stepono bažnyčioje Mo Prancūzijoje (Cathédrale Saint-Étienne de Meaux).

Skulptūra  „Vienuolis su akiniais“  Šv. Stepono bažnyčioje Mo Prancūzijoje (Cathédrale Saint-Étienne de Meaux)

Linzių gamybai buvo  naudojamas ir pusiau brangus mineralas berilis, ko pasėkoje, kaip teigiama, vokiečių kalboje akiniai gavo „brill“ pavadinimą.  Teigiama, kad šlifuotas linzes iš žalio berilio naudojo ir garsus italų poetas Frančesko Petrarka (Francesco Petrarca, 1304—1374). Kartu būtina pažymėti, kad pirminių akinių atsiradimas buvo bandomas susieti ir su Kinija, remiantis  Marko Polo (Marco Polo,  1254 – 1324) kelione šioje šalyje, kurioje jis lankėsi keliaudamas šilko keliu, bet konkrečių  įrodymų jo pačio aprašytoje knygoje „Marko Polo kelionės“ visgi nėra. To nepatvirtina ir Kinijos istorija. Teiginį, kad visų pirma akiniai buvo pradėti naudoti Kinijoje, o ne Europoje,  kaip komentuoja istoriniai šaltiniai, M. Polui nepagrįstai bandė priskirti  jo kelionę komentavę kiti autoriai.  Tvirtinama, kad akinius į Kiniją  atgabeno jėzuitų vienuoliai – misionieriai XIV – XV amžiuje.

Tačiau, analizuojant akinių atsiradimo istorinę eigą, galima teigti, kad buvo ir kitos  klaidinančios informacijos, kuri reiškėsi žymių renesanso laikotarpio  dailininkų paveiksluose, kuriuose jie, vaizduodami daugiau nei tūkstančio metų  senumo scenas, menamai vykusias Kristaus eros pradžioje, tapydami istorinius religinius ir dvasininkijos atstovus, kai kuriuos iš jų pavaizduodavo su pirmapradžiais akiniais, nors tais laikais, kaip rodo istorija,  akinių dar nebuvo, ką patvirtina ir Izraelio istorija.  Tai galima paaiškinti tuo, kad tais laikais, vertinant buvusius informacijos perdavimo galimybes tokiame ilgame laikotarpyje, tiesiog nebuvo tikrosios informacijos apie akinių atsiradimo ir jų naudojimo pradžią, dėl ko matomai buvo įsivaizduojama, kad jie jau buvo atsiradę bei  naudojami ir tame ankstyvajame krikščionybės atsiradimo laikotarpyje. Žinoma, galima ir kita hipotezė. Matomai šie dailininkai, vaizduodami atskiras svarbias, visų pirma išskirtines religines asmenybes su akiniais, tiesiog tokiu būdu norėjo pabrėžti jų išsilavinimą, kuris tais laikais buvo siejamas su mokėjimu skaityti, tuo siekiant parodytų tų asmenybių aukštą lygį, nes visų pirma akinius pradėjo naudoti tie, kurie ne tik mokėjo skaityti, bet ir daug skaitė ar rašė patys. Būtina pažymėti, kad akinių forma istorinėse scenose,  perkeltose į mūsų eros pradžią, buvo naudojama ta pati kaip ir pirminių akinių, kurie buvo pradėti naudoti tik XIII amžiuje. Tokiu pavyzdžiu reikia laikyti Apaštalo Šv. Petro pavaizdavimą 1466 metais. Friedrichas Herlinas ( Friedrich Herlin, 1425/30 – 1500), 1466 m. tapytame paveiksle skaitantį Šv. Petrą pavaizdavo su akiniais. Paveikslas  yra Šv. Jokūbo bažnyčios Rotenburgo ob der Tauber (Vokietija) altoriaus kompozicijoje.

Skaitantis Apaštalas Šv. Petras

Net mirusios Kristaus Motinos Marijos pagerbimo scenoje, tapytoje 1438/1440 m.,  vienas iš Apaštalų yra pavaizduotas su akiniais, nors tais laikais akinių tikrai nebuvo. Paveikslas yra Vienos bažnyčios altoriaus dalimi.

Mirusios Kristaus Motinos Marijos pagerbimas

Akinių naudojimas darbinėje pirklių aplinkoje

Akiniai palaikomi  specialaus rėmelio pagrindu, kuris tvirtinosi ant galvos ją apjuosdamas

Šiame amžiuje buvo pradėtas naudoti dar vienas akinių tvirtinimo būdas. Jo pagrindu  akiniai buvo prilaikomi ant nosies juostelės arba raištelių pagalba, kurie apjuosdavo galvą ir buvo surišami užpakalinėje galvos dalyje.

Akiniai prilaikomi ant nosies juostelės arba raištelių pagalba, kurie apjuosdavo galvą ir buvo surišami užpakalinėje galvos dalyje

Akinių papildomas laikymas taip pat buvo atliekamas ir juos pririšant prie peruko ar skrybėlės. Toks akinių nešiojimo būdas buvo paplitęs tarp damų ir aukšto rango valdininkų, kurie sveikindamasi  niekada nenusiimdavo skrybėlės. Teigiama, kad akinių palaikymas ant nosies buvo atliekamas ir  raištelių pagalba uždedamų ant ausų,  su pririštais svareliais, kurie savo svoriu prilaikė akinius. Teigiama, kad šiuolaikinių akinių su kojelėmis prototipas pradėtas naudoti XVIII amžiaus pradžioje, tokį sprendimą pasiūlius Londono optikui Edvardui Skarletui (Edward Scarlett). Pradžioje kojelės  buvo tiesios, vėliau pradėtos naudoti prailgintos su kilputėmis, kurios atskirais atvejais būdavo papildomai ir surišamos.

Pirminių akinių forma su kojelėmis ir jose esančiomis kilputėmis

Tai buvo naujas techninis sprendimas iš esmės padidinęs akinių laikymosi stabilumą, o tuo pačiu ir naudojimosi patogumą. Akinius buvo galima tiesiog užsidėti ir jais naudotis. Kojelės prie pagrindinio akinių rėmo buvo tvirtinamos šarnyrų pagalba, kas leido juos sulankstyti ir taip nekliudomai laikyti kokiame tai futliare ar rankinėje. Tačiau būtina pažymėti, kad pradžioje buvo naudojama ir kita kojelių konstrukcija. Jos buvo trumpesnės ir papildomą akinių laikymą atlikdavo apvalių plokštelių dėka, kurios buvo tvirtinamos prie kojelių galo. Šios plokštelės spyruokliniu principu prisispausdavo prie smilkinių, kas ir padėdavo akiniams laikytis ant nosies. Visgi tolimesnio sprendimo pagrindu ši konstrukcija buvo patobulinta prailginant kojeles. Pradžioje jos buvo tiesios, dedamos virš ausų, vėliau pradėtos naudoti su užlenkimu, leidžiančiu ne tik geriau akiniams laikytis horizontalioje padėtyje, bet ir galvą palenkus kitais kampais, kas yra natūralu skaitymo metu.

Akiniai su trumpesnėmis kojelėmis, jų gale turintys apvalias plokšteles

Akinių rėmeliai buvo gaminami iš vario, medžio,  vėžlių kiauto ir banginio ūsų. XVII ir XVIII amž. vyraujančios rėmelių medžiagos buvo varis ir banginio ūsai. Šiame laikotarpyje, kaip ir XVI amžiuje akiniai buvo gaminami amatininkišku būdu ir pardavinėjami tiesiog gatvėse bei turguose, kaip ir kitos prekės. Akinių tinkamumas buvo nustatomas tiesioginio bandymo keliu, dažniausiai skaitant spausdintus tekstus, nes akiniai kaip tik  šiame laikotarpyje, jau plačiai paplitus spausdintoms knygoms ir kitai spausdintai informacijai,  buvo labai paklausūs. Akinių parinkimo prietaisų tais laikais nebuvo. Akiniai tiesiog buvo parenkami bandymo keliu. Toks akinių testavimo metodas buvo naudojamas vertinant tai, kad skaitymui, lyginant su kita tuometine žmonių  veikla, regėjimo korekcija   buvo labai svarbi.  Pačios linzės jau buvo gaminamos išskirtinai iš stiklo, nors buvo  naudojami ir kiti mineralai.

Akinių bandymo ir pardavimo forma XVIII buvo panaši, kaip ir XVI – XVII amžiuje – skaitymo būdu. Skirtumas pasireiškė tame, kad XVIII amžiuje akiniai jau buvo prieinami ne vien tik turtingiems ir privilegijuotiems asmenims, bet ir žemesnio socialinio sluoksnio žmonėms

Pirmuosius akinių stiklų parinkimo komplektus, kaip teigia istoriniai šaltiniai, pagamino ir pradėjo naudoti anglų optikas Dž. Eskju (J. Escue). 1778 m. Miunchene panašų rinkinį sukūrė J.P. Hearnas (Johann Paul Hearn). Dioptrinė akinių stiklų numeracija  buvo įvesta tik 1873 metais.

J.P. Hearno akinių stiklų parinkimo komplektas

Istoriniuose šaltiniuose fiksuota, kad 1780 m.  žymus JAV politikas, rašytojas, išradėjas, verslininkas Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin, 1706 – 1790) pateikė bifokalinių akinių lęšių sprendimą. Bifokaliniai akinių lęšiai – tai lęšiai, kurie turi dvi matymo zonas: viršutinė dalis skirta žiūrėti į tolį, apatinė – skaityti. XIX amžiuje akinių forma įgavo konstrukciją ir  formą, kuri jau buvo tiesiogiai artima šiuolaikiniams akiniams.

XIX amžiaus akinių forma. Dailininko Rembrandt Peale (1778–1860) paveikslas

Regėjimo gerinimo korekcija mineralinių linzių (stiklų) pagrindu iki šiuolaikinių akinių formų formaliai praėjo  kelis etapus. Nors pradiniame  etape  tai reiškėsi per pirmapradžių akinių formą ir jų konstrukcijos tobulinimą, tačiau  regėjimo gerinimas  kartu vyko ir kitose formose – lorneto, monoklio,  pensnė. XIX amžiuje aktyviai buvo naudojamos visos regėjimo gerinimo priemonės – akiniai, lornetai, monokliai  ir pensnė. Lornetas – tai regėjimą koreguojantys  optiniai stiklai įstatyti apvaduose su rankenėle, kurios pagalba jis buvo laikomas prie akių, tuo pačiu sudarant galimybes geriau matyti. Yra dvi  lorneto atsiradimo versijos. Viena teigia, kad jis pradėtas naudoti XV amž. ir turėjo  formą, kuri išreiškė tarytum apverstus pirminės konstrukcijos akinius su rankenėle, kurios pagalba, akiniai buvo laikomi prie akių. Tačiau tokia rankenėlės forma buvo nepatogi, nes ją reikėjo laikyti nosies ir lūpų zonoje. To pasėkoje buvo pradėta naudoti kitos konstrukcijos rankenėlė, kuri buvo tvirtinama prie vieno iš stiklo apvadų.

Pirmapradė lorneto forma, kuri išreiškė tarytum apverstus pirminės konstrukcijos akinius su rankenėle

Lornetas su viena rankenėle

Kita versija teigia, kad lornetas visgi buvo sukurtas anglo  G. Adamso ( George Adams) 1780 m.  Matomai galima teigti, kad G. Adamsui buvo žinoma pirmapradė lorneto konstrukcija. Jis tik pasiūlė naudojimui patogesnį lorneto variantą su viena rankenėle. Lornetas buvo aktyviai naudojamas dar ir XIX amžiuje.  Kaip ir lorneto, taip  ir monoklio (pranc. monocle iš gr. monos – vienas ir lot. oculus – akis) atveju nėra pilno aiškumo dėl jo atsiradimo ir naudojimo pradžios. Teigiama, kad pirmapradis monoklis, kaip regėjimą gerinanti linzė, buvo pradėtas naudoti jau  XIV amžiuje. Tuo metu tai buvo nedidelė  linzė įtvirtinta metaliniame apvade su trumpa  rankenėle, kurios dėka linzė buvo laikoma virš teksto arba prieš vieną iš akių.

Pirmapradis monoklis su nedidelė linzė įtvirtinta metaliniame apvade su trumpa rankenėle

Teigiama, kad XVI amž. buvo atsisakyta rankenėlės ir pradėta naudoti kita monoklio forma, tik kaip  regėjimą gerinanti stiklinė linzė be jokio apvado, tiesiog įstatoma į  akiduobę ir prilaikoma  prie akies veido raumenų pagalba –  viršutinio voko, esančio žemiau antakio ir viršutine skruosto dalimi. Kitos versijos pagrindu teigiama, kad nors monoklis buvo pademonstruotas Anglijoje XIX amžiuje, faktiškai jis buvo sukurtas Vokietijoje. Aktyvų naudojimą monokliai įgavo pradedant 1814 metais, austrui Johanui F. Foiglenderiui (Johann Friedrich Voigtländer), studijavusiam optiką Londone, juos pradėjus gaminti masiškai Vienoje. Visgi, kai kurie istoriniai šaltiniai monoklio atsiradimą ir aktyvų jo naudojimą sieja su Vokietijos diplomatu, numizmatu ir antikvaru baronu Filipu fon Štošu (Philipp von Stosch, 1691 – 1757).Ypatingai monokliai buvo paplitę Vokietijoje ir Rusijoje. Monoklis turėjo ploną metalinį apvadą, o kai kurie ir dar du puslankius dėl laikymosi stabilumo,  prie kurio buvo tvirtinama grandinėlė arba virvutė, kurių  dėka monoklis laisvai kabojo ant kaklo arba jų laisvas galas buvo segamas prie rūbų.

Monoklis su grandinėle

Monoklis su dviem papildomais puslankiais

António Sebastião Ribeiro de Spinola – Portugalijos prezidentas 1974 m.

Pensnė

Šiuolaikinio dizaino pensnė

Akiniai

Apsauginiai akiniai nuo saulės

Regėjimą gerinantys akiniai, naudojami tamsiu paros metu vairuojant automobilį

Akiniai, kaip žmogaus veido puošybos elementas

Kontaktinio lęšio uždėjimas ant akies