Prof. med. m. d. Petras Avižonis - pirmasis žymiausias Lietuvos oftalmologas
Ieva C. Oržekauskaitė
Lietuva visais laikais garsėjo savo žmonių pasiekimais mokslo, meno, kultūros, įvairių techninių sprendimų, religinių bendruomenių išraiškos ir kitose srityse. Tai reiškėsi ir labai svarbioje žmonėms srityje – sveikatos ir medicinos srityje. Vienu žymiausiu sveikatos ir medicinos srityje Lietuvos istorijoje, yra laikomas garsus oftalmologas prof. med. m. d. Petras Avižonis. Jis buvo ne tik žinomas kaip Lietuvos ir pasaulinio garso specialistas oftalmologijos srityje, bet ir didi XX a. 20-ojo ir 30-ojo dešimtmečių Lietuvos kultūrinio ir mokslinio gyvenimo asmenybė, padariusi didelę ir reikšmingą įtaką Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, formavimuisi ir vystymuisi.
P. Avižonis gimė 1875 m. balandžio 17 d. Pasvalyje, kai Lietuva tuo metu buvo sudėtinė Rusijos imperijos dalimi, kuria tapo 1795 metais po įvykdyto prievartinio Lietuvos ir Lenkijos užgrobimo bei padalijimo, sunaikinusio jų valstybingumą, kuris buvo atstatyta tik 1918 m., po I – ojo pasaulinio karo pabaigos. Jau paauglystėje jis aktyviai siekė žinių ir išsilavinimo besimokydamas privačioje vokiečių gimnazijoje Mintaujos (latv. Mītava, vok. Mitau) mieste Latvijoje, kuris 1917 m. tapo Jelgava. 1894 m. P. Avižonis baigęs gimnaziją, 1895 m. pradėjo studijuoti Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, tačiau 1897 m. perėjo į Imperatoriško Jurjevo universiteto Medicinos fakultetą, tuometiniame Dorpato (dabar Tartu) mieste Estijoje, kuri taip pat, kaip ir Lietuva, tuo metu buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Tai seniausias Estijos universitetas įsteigtas 1632 metais. Iki 1893 metų šis universitetas turėjo Imperatoriškojo Dorpato universiteto, kuriame studijos vyko vokiečių kalba (vok. Kaiserliche Universität zu Dorpat), statusą, kuris Rusijos carinės valdžios sprendimu, tais pačiais metais, buvo pakeistas į Imperatoriškąjį Jurjevo universitetą (rus. Императорский Юрьевский университет), jame studijas vykdant jau rusų kalba.
Prof. med. m. d. Petras Avižonis
1919 metais Estijai tapus nepriklausoma valstybe, šis universitetas tapo Tartu universitetu. Šiame universitete medicinos studijas yra baigę ir daugiau Lietuvos atstovų, vėliau tapusiais žymiais gydytojais ir visuomenės veikėjais Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpyje 1918 – 1940 metais. Tai Danielius Alseika, Baltrus Atkočiūnas, Liudvikas Chodakauskas, Lazaris Epšteinas, Kazimieras Jokantas ir kt.
Tartu universiteto centriniai rūmai dabartiniame laikmetyje
P. Avižonis 1900 m., baigęs studijas Jurjevo universitete ir įgijęs gydytojo išsilavinimą, gydytojo veiklą pradėjo Ariogaloje, vėliau dirbo Žagarėje, Šiauliuose, Kaune. Vertinant tų laikų medicinos pasiekimus ir esamas sąlygas jis, kaip ir daugelis kitų tuometinių gydytojų, buvo universalus gydytojas – dirbo chirurgu, akušeriu, gydė vidaus, vaikų, ausų-nosies, akių, infekcines ligas. 1905 m., kaip karo gydytojas, carinės valdžios priverstiniu pašaukimu, dalyvavo Rusijos-Japonijos kare. Buvo patekęs į japonų nelaisvę, po kurios grįžo į Lietuvą ir tęsė gydytojo veiklą, kartu toliau gilindamasis į naujus pasiekimus medicinos ir sveikatos srityje.
1908 m. pavasarį P. Avižonis išvyko į Sankt Peterburgą toliau tobulintis ir plėsti savo žinias, kur lankė praktinės antropologijos kursą Sankt Peterburgo universitete pas profesorių F. K. Volkovą, vėliau studijavo Pavlovsko institute, gilino žinias akių klinikoje pas profesorių V. N. Dolganovą. 1907 m. P. Avižonis tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. Jau 1909 m. žurnalo „Lietuvos ūkininkas” priede „Sveikata” paskelbė savo pirmąjį mokslinį darbą. Straipsnyje buvo pristatomi ir komentuojami naujausi mokslo pasiekimai sveikatos ir medicinos srityje. Šis straipsnis turėjo tikslą ne tik propaguoti mokslo pasiekimus akademinėje bendruomenėje, bet jis buvo skiriamas ir kaimo šviesuomenei, kad skatintų sveiką gyvenseną bei mažintų prietarų, susijusių su sveikata, įtaką žmonių tarpe. 1910 m. persikėlęs į Šiaulius, P. Avižonis aktyviai veikė epidemiologijos srityje, gydant trachomą ir kitas infekcines akių ligas, analizavo alkoholio vartojimo problemas. 1914 m., vadovaujant profesoriui A. G. Liutkevičiui, tame pačiame Jurjevo (dabar Tartu) universitete, kurį baigė 1900 m., jis apgynė medicinos daktaro disertaciją tema „Kauno gubernijos Šiaulių apskrities Gruzdžių ir Lygumų valsčių lietuvių akių ligos ir aklumas“. Disertacija buvo parengta realiai atliktų tiesioginio žmonių stebėjimo ir jų akių bei regėjimo būsenos vertinimo, pagrindu.
1914 metais P. Avižonis antrą kartą priverstine tvarka pateko į karo aplinką, prasidėjus I –jam pasauliniam karui, kurio metu jis dirbo Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovu ir gydytoju Rusijos imperijos karo ligoninėje. 1918 m. birželį, po I – ojo pasaulinio karo pabaigos, P. Avižonis grįžęs iš Rusijos į Lietuvą ir apsistojęs Šiauliuose, vėl pradėjo aktyviai veikti sveikatos srityje, tikslingai orientuodamasis į akių ir regėjimo sritį. 1920 m. Kaune jis įsteigė aukštuosius medicinos kursus, kuriuose dėstė akių ligų dalykus. 1922 m. jis tapo vienu iš Kauno universiteto steigėjų. Jam buvo suteiktas profesoriaus vardas ir jis buvo paskirtas Kauno universiteto Akių klinikos ir katedros vedėju. Kartu, tais pačiais metais P. Avižonis buvo paskirtas pirmuoju Kauno universiteto Medicinos fakulteto dekanu, o 1924 m. tapo universiteto prorektoriumi. 1925 m. buvo išrinktas Kauno universiteto rektoriumi. Vėliau jis vėl ėmėsi aktyvios veiklos, tiesiogiai susijusios su gydomąja praktika. To pagrindu P. Avižonis 1930 m. įkūrė akių kliniką Kaune ir jai vadovavo.
P. Avižonio med. m. d. disertacijos, apgintos 1914 m. titulinis lapas
Dirbdamas gydytojo ir pedagoginį darbą, prof. P. Avižonis aktyviai reiškėsi ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje aplinkoje. Dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose oftalmologijos kongresuose, publikavosi specialioje lietuvių ir užsienio spaudoje medicinos ir sveikatos tematikų pagrindu. 1923 m. jis tapo lietuviško žurnalo „Medicina” redakcinės kolegijos nariu. Įkūrė Kauno medikų draugiją ir buvo jos pirmininkas. Vertinant jo žinias ir patirtį, 1925 m. prof. P. Avižonis buvo pakviestas redkolegijos nariu į garsaus tuometinio rusų oftalmologijos specialisto ir mokslininko M. I. Averbacho, sovietų Rusijoje įkurtą mokslinį žurnalą „Oftalmologijos archyvas” (rus. Архив офтальмологии). 1925 m. tapo Vokietijos oftalmologų draugijos nariu, nuo 1930 m. – Prancūzijos oftalmologų draugijos nariu. Vertinant prof. P. Avižonio žinias bei pasiekimus oftalmologijos srityje ir puikų vokiečių kalbos mokėjimą, 1938 m. jis buvo išrinktas tarptautinio mokslo žurnalo „Ophthalmologica”, įsteigto 1899 m. Šveicarijoje ir leidžiamu dabartiniu metu, redakcinės kolegijos nariu. 1937 m. buvo išrinktas Tartu gydytojų draugijos nariu korespondentu. 1939 m. tapo Latvijos universiteto garbės daktaru. 1935–1939 m. redagavo leidinį „Medicinos fakulteto darbai“. Nepaisant specializuotos veiklos, susijusios su oftalmologija, jis aktyviai bendradarbiavo ir su kitų sričių bei tematikų žurnalais Lietuvoje, tokiais, kaip „Kultūra”, „Kosmos”, „Naujoji era” ir kt..
Prof. P. Avižonis išleido pirmąjį akių ligų vadovėlį lietuvių kalba, taip pat parengė „Akių ligų vadovą”, kuris deja, buvo išleistas jau po jo mirties 1940 m. Savo veiklos pagrindu prof. P. Avižonis yra parengęs virš 130 mokslinių straipsnių ir knygų, parašytų lietuvių, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Jis aktyviai veikė ir lietuvių kalbos formavime bei puoselėjime. Yra ne tik apie 250 lietuviškų medicininių terminų kūrėjas, bet ir vienas iš pirmųjų lietuvių kalbos gramatikos kūrėjų, kurios rengime dalyvavo dar būdamas Jurjevo universiteto studentu. 1932 m. įkūrė ir iki mirties buvo nuolatinis Lietuvos akių gydytojų draugijos pirmininkas. Už nuopelnus Lietuvai 1932 m. jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2 laipsnio ordinu. Prof. P. Avižonis mirė 1939 m. spalio 17 d. Kaune. Stiklinė urna su jo palaikų pelenais ir portretu, ilgus metus stovėjo Kauno medicinos instituto Anatomijos muziejuje. 1984 m. urna su prof. P. Avižonio palaikų pelenais buvo palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Prof. P. Avižonis, būdamas išskirtinai imlus informacijai, nemažai dėmesio skyrė ir istoriniams momentams, ypač susijusiems su oftalmologijos sritimi. To pagrindu jis yra parengęs unikalų darbą, turintį ir dabartiniu metu svarbią ir konkrečią išliekamąją vertę – „Akinių istorija: inauguracijos pranešimas, laikytas perimant Lietuvos universiteto rektoratą 1925-09-15“, kurį, kaip pagrindinį inauguracinį pranešimą, prof. P. Avižonis perskaitė 1925 m., jam tampant Kauno universiteto rektoriumi. Šis jo pranešimas yra pagristas unikalia informacija ir konkrečiais istoriniais šaltiniais apie akinių atsiradimo eigą ir jos pasireiškimą įvairiose pasaulio šalyse, remiantis tikrais istoriniais faktais ir originaliomis iliustracijomis. Vertinant pateikiamą ir analizuojamą istorinę informaciją apie akinių atsiradimo istorija, šis pranešimas yra aktualus bei naudingas ir dabartiniu metu. Ir jis naudingas ne tik oftalmologijos bei optometrijos specialistams, bet ir bendra švietėjiška prasme žmonėms, besidominančiais akinių atsiradimo istorija ir prof. P. Avižonio asmenybe. Tiesiogiai detaliai su originaliu šiuo pranešimu galima susipažinti Pasvalio bibliotekoje:
Pranešimo „Akinių istorija: inauguracijos pranešimas, laikytas perimant Lietuvos universiteto rektoratą 1925-09-15“ titulinis lapas
Prof. P. Avižonio sukauptos ir suformuotos praktinės bei mokslinės veiklos pagrindu oftalmologijos žinios, sudarė puikias galimybes parengti reikiamas sąlygas Lietuvoje kuriant aukštos klasės oftalmologijos ir optometrijos specialistų rengimo galimybes bei sąlygas universitetiniame lygyje. Jo pradėta veikla oftalmologijos srityje yra sėkmingai tęsiama bei plėtojama ir dabartiniu metu moksliniame – pedagoginiame lygyje Vilniaus ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose, o taip pat ir praktinėje veikloje – Lietuvos sveikatos sistemoje akių klinikų pagrindu.