Žmonių gyvenimo ir veiklos sėkmingumui, ženklią įtaką daro jų turimi prigimtiniai pojūčiai, kurių pagrindu yra vertinama ir gaunama svarbi informacija apie mus supančią aplinką, jame vykstančius įvairius reiškinius.

Šis pojūtis yra labai svarbus efektyviai pasireikšti ir kitiems pojūčiams. Pvz., sėkmingas skonio ir lytėjimo pojūčių panaudojimas yra tiesiogiai susijęs su regos pojūčiu, nes pirminis vertinimas regėjimo pagrindu, sudaro geresnes galimybes pasireikšti ir kitiems pojūčiams.

Pastaruoju metu, daug yra diskutuojama apie taip vadinamą „šeštąjį pojūtį“ – intuiciją. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad visgi šis „šeštasis pojūtis“ tikrai egzistuoja, tik jis ne vienodai pasireiškia pas atskirus žmones. Pas vienus (kurių yra mažuma) jis gali būti labai stipriai išreikštas, o pas kitus (kurių yra dauguma), jis praktiškai nepasireiškia arba žmonės jo nepripažįsta ir juo nesiremia. Šio pojūčio ugdymui, atskirose žmogaus veiklos srityse, yra skiriamas išskirtinis dėmesys, visų pirma, ruošiant specialių karinių dalinių kariškius. JAV, šio pojūčio lavinimui, ugdymui ir formavimui, išskirtinis dėmesys, yra skiriamas apmokant muitininkus, siekiant juos parengti tikslingai ir greitai išskirti patikrinimo dėmesio reikalaujančius objektus, tuo pačiu siekiant išvengti viską apimančios patikros, tikrinant žmones, daiktus, prekes, transporto priemones ir kitus objektus, kertančius sienas. Tai yra labai svarbu, nes vertinant žmonių, krovinių ir transporto priemonių milžiniškus srautus, ypač judančius iš Meksikos, fiziškai juos detaliai patikrinti, neįmanoma. Tačiau, šio pojūčio ugdymui ir jo sėkmingam panaudojimui, kartu yra tobulinamas ir regos pojūtis, kuris, kaip pažymi specialistai, visgi yra svarbiausias, kadangi informaciją gautą „šešto pojūčio“ pagrindu, galutinai patikrinti ir įvertinti įmanoma tik regėjimo pagrindu.

Taigi, regėjimo pojūtis žmogui yra labai svarbus. Kas lemia žmogaus regėjimo kokybę? Tai paveldimumas ir genetika bei aplinkos sąlygos, kurios turi įtakos į galimus neigiamus regėjimo pokyčius, pvz., apšvietimo kokybė, ypatingai vaikams, jų augimo ir brendimo laikotarpyje, kuriame vyksta intensyvus regėjimo pojūčio naudojimas, ypač dabartiniu metu. Aišku, regėjimo kokybei įtaką daro ir kiti faktoriai, tokie kaip regėjimo ir akių ligos, traumos, kitos ligos, neigiamai veikiančios į regėjimo kokybę. Kaip yra sprendžiamos regėjimo problemos? Dabartiniu metu šios problemos dažniausiai yra sprendžiamos akinių ir kontaktinių linzių pagalba, kuriuos individualia tvarka, naudojant specialią įrangą, parenka ir pritaiko specialistai, o taip pat naudojant įvairius gydymo metodus, pagrįstus vaistais ir invazinėmis operacijomis.

Akiniai ir jų efektas

Aišku, invaziniai gydomieji metodai šiandieną yra reikiamai ištobulinti ir efektyvūs, padedantys spręsti regėjimo problemas. Jie išties padeda daugybei žmonių ne tik išsaugoti ar pagerinti regėjimą, bet ir dalinai arba net, atskirais atvejais, ir pilnai sugražinti, jį praradusiems žmonėms. Dažniausiai šie metodai naudojami, kai regėjimo problemų negalima spręsti kitomis, lengviau prieinamomis priemonėmis, visų pirma, pritaikant reikiamus akinius ar kontaktines linzes.

Tačiau, kaip rodo pasaulinė patirtis, visgi akinių ir kontaktinių linzių naudojimo, ypač vaikams, galima išvengti. Šis teiginys yra teisingas, jeigu vaikų regėjimas nėra geras ar blogėja dėl paveldimumo, kokių tai ligų poveikio ar traumų.

Regėjimo specialistų, o ir pačių žmonių sukaupta ir turima patirtis, rodo, kad labai svarbią įtaką gerai regėjimo kokybei palaikyti, yra svarbu suformuoti vaikams, jau nuo pirmųjų jų gyvenimo metų, gerus įgūdžius, kaip tinkamai naudotis regėjimo funkcijomis ir jas pastoviai prevenciškai palaikyti gerame lygyje. Tokiu būdu, galima sudaryti galimybės išvengti akinių ar kontaktinių linzių naudojimo, kartu šiuos įgūdžius paverčiant efektyviais ilgalaikiais įpročiais, kuriais vaikai galėtų ir turėtų naudotis visą savo gyvenimą, tuo garantuodami ir gerą pagrindinio pojūčio – regėjimo, funkcionavimą.

Reikia pripažinti, kad nors pasaulyje yra nemažai skeptikų, kurie tvirtina, kad jokie prevenciniai metodai ar pratimai nepadės ir nepadeda išsaugoti gero regėjimo, tuo labiau jį pagerinti, visgi pasaulinė istorinė patirtis rodo, kad tai ne tiesa. Taip, reikia pripažinti, kad esant kokioms tai akių ar regėjimo ligoms, tai tikrai nepadės ir negali padėti. Bet, esant regėjimo blogėjimui, veikiant tokiems faktoriams, kaip aktyvus vizualinės informacijos perėmimas, nesilaikant nustatytų higieninių sąlygų ir reikalavimų naudojant elektroninius informacijos pateikimo įtaisus, tokius kaip televizoriai, kompiuteriai, planšetės ir išmanieji telefonai, o taip pat skaitant, rašant ar atliekant kokius tai darbus, reikalaujančius įtempto regėjimo, ilgalaikiame periode ir netinkamai apšviestose sąlygose bei neleistinos sėdėjimo pozos pagrindu, prevenciniai regėjimo palaikymo ir gerinimo metodai, tikrai yra efektyvūs. Tai patvirtina ilgametė šių prevencinių metodų naudojimo patirtis.

Dabartiniu metu regėjimo problemos labai ryškiai reiškiasi ir plinta vaikų tarpe. Tai susiję su tuo, kad šiuo metu, ką jau patvirtina ir daugelio pasaulio šalių specialistai, yra įvykę ženklūs vaikų regėjimo funkcijų naudojimo kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai, kuriuos lėmė tai, kad pagrindiniais vizualinės informacijos šaltiniais jiems tapo televizoriai, kompiuteriai, planšetės ir ypatingai mobilūs išmanieji telefonai. Tai nereiškia, kad reikia uždrausti naudoti šiuos elektroninius informacijos pateikimo įtaisus. Jokiu būdu. Kaip tik reikia džiaugtis, kad žmonija sukūrė tokius įtaisus, vertinant jų galimybes ir neįkainuojamą naudą. Regėjimo problemas sukelia neteisingas jų naudojimas. Ypatingai aktualus, neigiamo poveikio prasme regėjimui, yra nesaugus išmaniųjų telefonų naudojimas, kuris dažniausiai susijęs su neleistinai ilgu naudojimusi tokiais telefonais, be reikiamų pertraukų ir veikiant kitiems žalingiems faktoriams, pvz., nesilaikant ir reikiamų apšvietimo sąlygų, telefonais naudojantis nestabiliai judančiame transporte. Be to, vertinant išmaniųjų telefonų ekrano mažą dydį, vizualinės informacijos priėmimas ir naudojimas, vyksta beveik nejudinant akių ir labai mažo atstumo pagrindu, kas silpnina akių valdymo raumenis, kurie, dėl tokio poveikio, palaipsniui praranda galimybes reikiamai akis perorientuoti į kitus vizualinius objektus, tuo iššaukiant ir regėjimo blogėjimą.

Nustatytų higieninių normų laikymasis, naudojant elektroninius informacijos pateikimo įtaisus, būtinas ir dar dėl vienos priežasties, kuri daugumai žmonių yra nežinoma. Akys, didžiąja savo funkcijų dalimi, yra pritaikytos matyti vizualinę informaciją, atspindžio pagrindu. Visi mus supantys objektai (gamta, pastatai, gyvūnai, įvairūs kiti daiktai, net, pvz. ir mėnulis) yra matomi saulės ar kitų šviesos šaltinių atspindžio pagrindu. Naudojantis elektroniniais informacijos pateikimo įtaisais ir ypač išmaniaisiais telefonais, ekranų šviesa tiesiogiai ir iš labai arti veikia akių tinklainės fotoreceptorius, kas taip pat silpnina regėjimą.

Kaip plačiai yra paplitę ir naudojami prevenciniai metodai, padedantys saugoti žmonių regėjimą? Analizė rodo, kad šių metodų taikymui, visgi dar nėra skiriamas reikiamas dėmesys. Kodėl dar nėra reikiamai paplitę tokie prevenciniai, gero regėjimo funkcijas palaikantys, metodai? Yra keletas priežasčių. Tai regėjimo blogėjimo problemų reikiamas nesupratimas ir nevertinimas sekančiose trijose aplinkose. Visų pirma, tai pačių žmonių tarpe, o vaikų atveju, jų artimojoje aplinkoje. Antroji aplinka, tai ugdymo ir mokymosi įstaigų dalinis neveiklumas, kuriose deja, nėra reikiamai rūpinamasi vaikų gero regėjimo palaikymu, kas sudaro sąlygas regėjimo problemoms pasireikšti ir vaikams pasiekus suaugusiųjų amžių. Trečioji aplinka, tai valstybinius sprendimus priimantis lygis, kuris, kaip ir antroji aplinka, visgi nesiima reikiamų priemonių ir veiksmų ne tik reikiamai saugoti vaikų regėjimą, bet ir nesudaro reikiamų sąlygų suformuoti jiems reikiamus įgūdžius, leidžiančius gerą regėjimą palaikyti ne tik konkrečiame vaikų amžiaus periode, bet ir visą gyvenimą, pvz., kaip tai yra daroma odontologijos srityje, kurioje prevenciniai metodai ir jų taikymas, yra labai aukštame lygyje.

Dar viena priežastimi, kodėl nėra kreipiamas reikiamas dėmesys, siekiant garantuoti ir užtikrinti gerą vaikų regėjimą savo akimis, yra susijusi su tuo, kad yra susiformavusi tradicinė nuomonė, jog regėjimo silpnėjimas yra normalus dalykas ir tai lengvai sprendžiama akinių ar kontaktinių linzių pagalba, o pastaruoju metu ir invaziniais metodais, atliekant pačių akių operacijas.

Tokį požiūrį dalinai lemia ir tai, kad ankstesniais laikais, regėjimo silpnėjimas daugiausia vykdavo natūraliu principu ir tai dažniausiai liesdavo vyresnio amžiaus žmones, tačiau nevertinant tai, kad dabartiniu metu regėjimo silpnėjimą veikiantys faktoriai yra visiškai kiti ir jie jau veikia vaikus praktiškai nuo pat jų gimimo, ypač vertinant televizorių, kompiuterių, planšečių ir ypač mobiliųjų išmaniųjų telefonų vartojimo mastus bei šio proceso plėtrą.

Prevencinių gero regėjimo palaikymo, o kartu ir jo gerinimo kompleksinių metodikų, atskirų metodų ir pratimų, šiuo metu yra pakankamai daug. Tokie prevenciniai metodai atskirų specialistų yra įvardijami kaip akių mankšta, kitų, kaip akių valdymo raumenų mankšta, dar kitų – regėjimo funkcijų mankšta. Vienu pagrindiniu tokių metodikų kūrėjų ir propaguotojų, yra laikomas amerikiečių oftalmologas Viljamas Beitsas (William H. Bates, 1860-1931). Akių mankštos metodus propaguoja ir kiti šios srities specialistai. Tai T. Kvakenbuš (Th. Quackenbush), M. Čia (Mantak Chia), R. Levanskis (Robert T. Lewanski), M. Brofmanas ( Martin Brofman), O. Pankovas (Oleg Pankov), M. Šneider (Meir Schneider) ir kiti specialistai. Visų šių metodikų, metodų ir pratimų pagrindinė paskirtis yra stabilizuoti, palaikyti ir gerinti regėjimą, ypač esant aktyviam regėjimo funkcijų naudojimui, visų pirma vaikams.

Vienais iš labiausiai paplitusių prevencinių metodų, palaikančių, saugančių ir net gerinančių regėjimą, laikomi palmingo ir akių judesių (žvilgsnio krypties keitimo) metodai. Jų populiarumą lėmė ir lemia tai, kad jie yra paprasti ir lengvai įsisavinami bei galimi naudoti visose amžiaus grupėse, pradedant vaikais ir baigiant suaugusiais. Be to, vertinant tai, kad šie metodai nereikalauja naudoti kokios tai specialios įrangos ar priemonių, jie gali būti naudojami įvairiose aplinkose ir sąlygose, pvz., darželiuose, mokymo įstaigose, darbe, namuose, gamtoje, kelionėse ir kitose vietose. Šių metodų taikymui nėra būtinas ir koks tai specialus pasirengimas.

Palmingo (nuo angl. palm – delnas) metodo esmė, tai periodinis akių uždengimas savo rankomis. Šis pratimas atliekamas sekančia tvarka. Visu pirma būtina atlikti atsipalaidavimo ir nusiraminimo veiksmus, 1-2 min. atliekant ritmingą atpalaiduojantį kvėpavimą ir kelis kartus atliekant akių užmerkimą, kartu siekiant galvoti apie malonius ir geras emocijas sukeliančius dalykus. Sekančiu veiksmu reikia patrinti delnus vieną į kitą, pajaučiant šilumą.

Delnų paruošimas, juos patrinant vieną į kitą ir akių uždengimas

Po to, šiek tiek išgaubtais delnais, nesiekiant blakstienų, yra uždengiamos akys taip, kad neliktų jokių plyšių tarp pirštų, per kuriuos gali patekti šviesą į akių zoną. Delnų uždėjimas turi būti švelnus, be jėgos naudojimo ir neužspaudžiant nosies, kad nebūtų sutrikdytas kvėpavimas. Siekiant papildomo atsipalaidavimo, palmingo metu kvėpavimą rekomenduojama atlikti lėtai, įkvepiant per nosį ir iškvepiant per burną. Įsitikinus, kad šviesa nepatenka į akis, reikia lėtai užsimerkti, tačiau be vokų įtempimo ir išbūti tokioje būsenoje 1-2 min. . Šioje būsenoje galima išbūti ir ilgesnį laiką. Kai kurie specialistai palmingo trukmę rekomenduoja prailginti iki 5 min. Kartu yra rekomenduojamas ir trumpalaikis palmingas, atliekamas tik 10 – 15 sekundžių. Delnų pagalba, yra atliekamas dvigubas akių uždengimas nuo šviesos, kas sudaro galimybę akims būti visiškoje tamsoje. Išeiti iš palmingo galima atitraukiant delnus nuo akių ir po to atsimerkiant, tačiau ne iš karto po jų atitraukimo, siekiant, kad akys palaipsniui priprastų prie šviesos. Papildomai, keletą kartų galima atlikti lėtus mirksėjimo veiksmus. Galimas ir kitas variantas, kai akių atmerkimas ir užmerkimas papildomai atliekamas dar prieš atitraukiant delnus nuo akių.

Teigiama, kad efektyviausiai palmingas veikia, kai jis yra atliekamas sėdint ir atsirėmus alkūnėmis į kokį tai pagrindą, pvz., stalą.

Palmingas sėdint

Palmingo pratimas gali būti atliekamas visuose amžiaus grupėse ir vaikų, ir suaugusių, įvairiose aplinkose – ugdymo ir mokymo įstaigose, namuose, darbo vietose, keliaujant autobusu ar traukiniu, įvairiose poilsio ir kitose aplinkose.

Tačiau jis gali būti vykdomas ir stovint. Kai kurie specialistai teigia, kad šis pratimas gali būti atliekamas net ir gulint ant nugaros. Palmingą rekomenduoja atlikti bent vieną kartą per dieną, tačiau jis gali būti vykdomas ir daugiau kartų. Tai priklauso nuo to, kaip intensyviai yra naudojama regėjimo funkcija ir kokios yra sąlygos atlikti šį pratimą.

Palmingas, kurio metu akys ir regėjimo funkcijos pereina į kitas veikimo ir naudojimo pozicijas, dėl dirbtinai sudaromos tamsos, leidžia atpalaiduoti akių raumenis, o kartu ir suaktyvinti bei normalizuoti regėjimo nervų sistemą. Tai kartu sudaro galimybes aktyvinti regėjimo funkcijas visumoje, tuo pačiu efektyviau priimti ir vizualinę informaciją, po šio pratimo atlikimo. Kartu, palmingas, ypač, jeigu jo metu sugebama ir reikiamai atsipalaiduoti bei naudoti atpalaiduojantį kvėpavimą, papildomai gali atlikti ir bendrąjį žmogaus atsipalaidavimą.

Akių judesių metodas (žvilgsnio krypties keitimo), taip pat savo esme ir naudojimu, yra labai paprastas, tačiau reikiamai veiksmingas, ne tik palaikant, saugant, bet ir gerinant regėjimą. Kai kurie specialistai teigia, kad akių judesių pratimai papildomai gerina atmintį ir net stimuliuoja smegenų veiklą. Šis metodas, kaip ir palmingas, taip pat nereikalauja kokios tai specialios įrangos ar priemonių. Akių judesių metodo esmė, tai akių pozicijos (žvilgsnio krypties keitimo) keitimas, pradedant paprastais akių judesiais, keičiant jų poziciją horizontalia kryptimi iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, o taip pat vertikalia kryptimi, aukštyn – žemyn ir atvirkščiai.

Šie pirminiai pratimai yra bei kartu gali būti papildomi ir žymiai sudėtingesniais judesiais. Tai priklauso nuo to, kam yra taikomas šis metodas – vaikams ar suaugusiems, o taip pat vertinant ir kokiais tikslais, tik akių nuovargio mažinimui, gero regėjimo palaikymui ar regėjimo gerinimui.

Paprasti ir sudėtingi akių judesiai (akių žvilgsnio krypties keitimas)

Vertinant šio metodo taikymą pagal atskiras amžiaus grupes, mažiems vaikams pradžioje rekomenduojama naudoti pratimą, kurio pagrindu yra keičiamas akių žvilgsnis horizontalia ir vertikalia kryptimis ir, tik, reikiamai įsisavinus šį pratimą, rekomenduojama palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių pratimų. Vyresnio amžiaus vaikams ir suaugusiems žmonėms sudėtingesnius akių judesių pratimus galima naudoti iš karto. Šio metodo pagrindu kiekvieną pratimą rekomenduojama atlikti nuo vieno iki kelių kartų. Akių judesių (akių žvilgsnio krypties keitimas) metodą, kaip ir palmingą, rekomenduoja atlikti bent vieną kartą per dieną, tačiau jis gali būti vykdomas ir daugiau kartų. Tai priklauso nuo to, kaip intensyviai yra naudojama regėjimo funkcija ir kokios yra sąlygos atlikti šį pratimą.

Tiek palmingas, tiek ir akių judesių (žvilgsnio krypties keitimo) metodas, gali būti atliekami individualiai ir kolektyviniu būdu, pvz., klasėje, aišku, prieš tai reikiamai parengiant vaikus teisingai atlikti šiuos pratimus. Bet kuriuo atveju, abu šie metodai turi būti naudojami saikingai, protingai ir teisingai, laikantis pateiktų rekomendacijų. Mažų vaikų atveju, šių metodų taikymas, ypač pradiniuose jų naudojimo etapuose, turi būti kontroliuojamas suaugusiųjų asmenų. Šie pratimai, kaip ir buvo jau ankščiau paminėta, yra efektyvūs, kai regėjimo blogėjimas vyksta dėl neteisingų ir žalingų įpročių, kurie blogina regėjimą, ypač dėl tokių, kurie silpnina akių valdymo raumenis ir blogina regėjimo funkcijas visumoje. Aišku, šie metodai taikytini ir esant normaliam regėjimui, siekiant mažinti akių nuovargį, kartu neleidžiant jam blogėti, ypač kai regėjimo funkcija yra aktyviai naudojama darbinėje veikloje ar mokymosi procese.