Žmogaus regėjimo korekcijos sprendimų istorinė eiga

Dr. Imanuel E. Lurje

  Didžiosios daugumos  žemės gyvūnų, o žmogaus atveju ypatingai, kokybišką egzistavimą ir gyvybingumą, lemia viena iš labai svarbių funkcijų – tai geras regėjimas. Žmogui ši funkcija ypač yra labai svarbi  dabartiniu metu, vertinant tai, kad informacijos perėmimas ir vartojimas  vizualiniu būdu, yra vyraujantis ne tik mokymosi procesuose, bet ir labai daugelyje žmonių veiklose.  Mokslininkai teigia, kad šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys aukšto  išsivystymo lygio visuomenėse,  dabartiniu metu, atsižvelgiant į  veiklos sritis ir gyvenimo būdą, regėjimo pagrindu gauna nuo 65 iki 95 %  visos informacijos. Žmonės daugelį tūkstančių metų gyveno kliaudamiesi savo regėjimu, paveldimai  gautu iš tėvų ir protėvių, naudojant natūralias savo akis, nenaudodami kokių tai papildomų tiesiogiai taikomų mechaniškai išreikštų optinių priemonių, tiesiogiai pritaikytų akims, siekiant pagerinti regėjimą. Aišku, žmonės ir tais laikais turėjo regėjimo problemų, kurias iššaukdavo paveldimumas, traumos ir natūralus organizmo senėjimas.  Kaip teigia istoriniai šaltinai, regėjimas buvo gerinamas  tik tam tikromis maistinėmis medžiagomis. Kinijoje, siekiant palaikyti gerinti regėjimą, papildomai buvo naudojami  masažo ir akupunktūros metodai

  Maistines medžiagas, turinčios gydomųjų savybių arba gerinančios regėjimą, daugiausia buvo  augalinės kilmės. Kinijoje buvo vartojami papildai pagaminti ir iš egzotiškų gyvūnų.  Tokios maistinės medžiagos  buvo vartojamos ilgalaikiame  periode, kaip gydomosios priemonės, palaikančios ir gerinančios regėjimą, o taip pat ir vienkartiniame – trumpalaikiame periode, siekiant pagerinti regėjimą konkrečiai veiklai.  Ilgalaikio vartojimo regėjimą gerinančių  maistinių medžiagų  naudojimo būdai pasaulyje  yra plačiai taikomi ir dabartiniu metu, aišku, kardinaliai  ištobulinti efektyvumo prasme ir išplėtoti vartojimo prasme, na ir aišku,  asortimento prasme, ypatingai įvairiausių papildų ir vaistų  pavidale.

  Visgi istorija rodo, kad žmonės jau pakankamai seniai pradėjo naudoti ir techninio pobūdžio neinvazines priemones, siekiant spręsti regėjimo problemas. Tai, visų pirma, susiję su mineralinių optinių  linzių naudojimu, kurios pradžioje buvo gaminamos iš berilio, kvarco ir kalnų krištolo. Nors pirminė jų paskirtis, kaip teigia istorikai, buvo  saulės energijos koncentravimas, siekiant  išgauti ugnį, tačiau kartu teigiama, kad tokios linzės  senovės Graikijoje buvo naudojamos ir regėjimo korekcijai, kaip lupa – padidinimo stiklas, kurio paskirtis  buvo geriau matyti smulkius objektus. Padidinimo stiklai naudojami ir dabartiniais laikais. Na, ugnies išgavimo funkcijų dabartiniais laikais, išskyrus pramoginius – žaidybinius atvejus, padidinimo stiklai jau neatlieka.

  Prie įdomių istorinių techninių sprendimų, siekiant koreguoti regėjimą,  saugant akis nuo akinančio sniego ir saulės, reikia priskirti ir Šiaurės  Sibiro tautų nuo seno naudojamus akinius, kuriuos žmonės naudojo ilgą laiką tiesiogiai būdami gamtos aplinkoje. Tokie akiniai buvo gaminami iš medžio arba kaulo. Savo forma, nors jie ir priminė akinius, šie akiniai faktiškai dengdavo didžiąją dalį akių, jas saugant nuo akinančios šviesos, atsispindinčios nuo sniego, sudarant galimybes jai patekti tik per siaurus plyšius, tokiu būdu  mažinant ir jos neigiamą poveikį akims.

Šiaurės Sibiro tautų naudoti akiniai, saugantys nuo akinančios šviesos, atspindinčios nuo sniego

  Istoriniai duomenys teigia, kad smaragdinę linzę, kaip šiuolaikinės paskirties akinių stiklų pirmapradį variantą, siekdamas gerinti savo regėjimą, pirmasis panaudojo Romos imperatorius Neronas (37 —68  mūsų eros metais), kuris, būdamas trumparegis, ją naudojo stebėti gladiatorių kovas. Mineralinės linzės tapo pirmapradžių akinių pagrindu, kurie, kaip teigia istorijos šaltiniai,  Europoje visų pirma pradėti naudoti  Italijoje.

  Teigiama,  kad  akinių  prototipas buvo sukurtas 1284 metais, nors dokumentiškai tai patvirtinta tik 1289 metais. Atskiri istoriniai šaltiniai teigia, kad šiame laikotarpyje, aktyviai buvo naudojami ir padidinimo stiklai, ypač vienuolynuose. Pirminių akinių autoriumi yra laikomas  Salvino_D’Armati  (Salvino D’Armato degli Armati), tačiau kai kurie istoriniai šaltiniai su tuo nesutinka.

  Akinių faktinis naudojimas aiškiai atsispindi meno kūriniuose.  Teigiama, kad vaizdinėje formoje,  pirminiai akiniai buvo  pavaizduoti italų dailininko  Tommaso da Modena 1352 metais Šv. Mykolo (Chiesa di San Nicolo)     bažnyčios    freskoje  Trevizo mieste, esančiame Italijos  šiaurės rytuose. Kiek vėliau (1403 m.) akinių naudojimas yra užfiksuotas ir žymaus vokiečių dailininko  Konrado fon  Zoesto (Conrad (Konrad) von Soest) paveiksle „Apaštalo akiniai“.

Tommaso da Modena freskos  „Brolis Ugone iš Provanso“ fragmentas (1352 m.)

Konrado fon  Zoesto paveikslas „Apaštalo akiniai“ (1403 m.)

Regėjimo korekcija mineralinių linzių pagrindu iki šiuolaikinių akinių formų praėjo kelis etapus.  Nors pradiniame  etape pirminė akinių forma –  buvo  artima pensnė, tačiau  tolimesnis tokių pirminių akinių   aktyvus naudojimas  vyko lorneto pagrindu.

Lornetas su vienu ir dvejais stiklais

  Lornetas – tai regėjimą koreguojantys  optiniai stiklai (vienas arba du) įstatyti apvaduose su rankenėle, kurios pagalba tokie pirminiai akiniai buvo laikomi prie akių, tuo pačiu sudarant galimybes geriau matyti.

  Dar aktyviai naudojant lornetus, buvo pradėti naudoti  ir nauja  regėjimą koreguojanti priemonė – tai monokliai. Monoklis – tai  apvalios formos regėjimą koreguojanti stiklinė linzė su metaliniu apvadu, laikoma prie vienos akies. Prie apvado buvo tvirtinama grandinėlė arba virvutė, kurių  dėka, monoklis laisvai kabojo ant kaklo arba jų laisvas galas buvo segamas prie rūbų. Ši forma ir techninis sprendimas buvo labiausiai paplitęs, nors atskirais atvejais buvo naudojama tik linzė, be jokio apvado ir grandinėlės ar virvutės.

Monoklis su grandinėle

Monoklis tiesioginiame naudojime

  Monoklis prie akies buvo prilaikomas viršutinio voko ir viršutine skruosto dalimi.  Jo privalumas, lyginant su lornetu, buvo tas, kad regėjimo koregavimas buvo stabilesnis, nes linzė praktiškai nekeisdavo savo padėties ir atstumo nuo akies.  Grandinėlė ar virvutė buvo reikalinga, kad nuimant monoklį nuo akies ar netikėtai jam nukritus, nebūtų sudaužoma  regėjimą koreguojanti stiklinė linzė. Monokliai, vertinant jų poveikio koreguojant regėjimą  pastovumą, o kartu ir dizaininius sprendimus, buvo labai paplitę aristokratų, dvasininkų, kariškių ir bankininkų – vyrų tarpe. Moterys, vertinant tai, kad tais laikais joms mažiau tekdavo veiklos, reikalaujančios pastovaus regėjimo korekcijos, visgi  buvo labiau linkusios naudoti lornetus. Tokio sprendimo pagrindui turėjo ir estetinis momentas. Buvo laikoma, kad monoklis darko natūralų moters veido grožį.  Vėliau, tobulinant monoklio naudojimą, buvo sukurta pensnė, kurią sudarė dvi linzes (regėjimą koreguojančius stiklus) laikantys apvadai, sujungimo vietoje turintys balnelį, kurio dėka, pensnė buvo uždedama ir laikėsi ant nosies, tarpuakio zonoje.

  Pensnė privalumas, lyginant su monokliu, buvo tas, kad regėjimo korekcija vienu metu buvo galima abiejų akių pagrindu. Be to, ji buvo patogesnė bei stabilesnė ir naudojimo prasme. Būtina pažymėti, kad pensnė,  kaip teigia istoriniai šaltiniai, nors buvo pradėta naudoti XVI amžiuje, visgi  savo forma labai primena pirmuosius akinius, kurie buvo pradėti  naudoti Italijoje XIV amžiuje. Pensnė, nors ir retai, bet yra naudojama ir dabartiniu metu, tačiau jau šiuolaikinio dizaino.

Pensnė

Šiuolaikinio dizaino pensnė

  Visgi galutiniame variante susiformavo šiuolaikinė akinių forma, turinti ne tik linzes (akinių stiklus) ir jas jungiančius rėmelius, bet ir kojeles, kurių pagalba, akiniai laikosi  ne tik dėka nosies, bet ir ausų, kas padidina jų naudojimo patogumą ir laikymosi stabilumą. Būtina pažymėti, kad pirminė akinių stiklų forma, pradedant pirmosiomis linzėmis ir einant prie lorneto, monoklio, pensnė ir net pirmuosiuose akiniuose, buvo apskritimo formos.

Akiniai

Pirminė akinių forma

  Akinių poreikis stipriai išaugo  atsiradus ir paplitus spausdintam raštui. Tačiau kartu, kaip teigia tuometiniai informacijos šaltiniai,  buvo ir kritiškai nusiteikusių prieš akinius. Carinėje Rusijoje buvo nuomonė, kad „jaunuoliams žiūrėti į vyresnius žmones per optinius stiklus – yra įžūlumas“.  Kai kurie aukšto rango carinės Rusijos kariniai vadai, taip pat buvo kategoriškai nusiteikę prieš jaunus žmonės, kurie nešiojo akinius ar naudojosi kitomis regėjimą koreguojančiomis priemonėmis. Neigiamai lornetas yra įvertintas ir žymaus Rusijos poeto M. Lermontovo  eilėse – „ mano įžūlus lornetas, ją įžeidė rimtai……“

  Pirmieji akiniai buvo gaminami amatininkišku būdu ir pardavinėjami tiesiog gatvėse bei turguose, kaip ir kitos prekės. Aišku, jie nebuvo tokios kokybės, kaip šiuolaikiniai akiniai. Ir jų pritaikymas buvo kitoks. Akinių tinkamumas buvo nustatomas bandymo keliu, skaitant spausdintus tekstus, nes akiniai kaip tik ir buvo labiausiai reikalingi šiam procesui.  Toks regėjimo testavimo metodas buvo naudojamas, vertinant tai, kad skaitymui, lyginant su kita tuometine žmonių  veikla, regėjimo korekcija buvo labai svarbi.  Pačios linzės buvo gaminamos išskirtinai iš stiklo, kuris ir šiuo metu yra vyraujantis mineralas korekciniuose akiniuose. Kartu būtina pažymėti, kad šiuo metu akinių korekcinės linzės jau yra gaminamos ir iš specialių plastikų. Tačiau, kaip rodo patirtis, daugelyje atvejų, akiniai su plastikinėmis linzėmis yra naudojami kaip pagalbiniai akiniai.

Akinių bandymas ir pardavimas XVIII  amžiuje

  Dabartiniu metu, akinių paskirtis ir funkcijos yra kardinaliai išsiplėtusios. Be tiesioginės regėjimo korekcijos, šiuolaikinėje žmonių gyvenimo ir darbinėje veikloje, akiniai naudojami saugant akis nuo saulės spindulių ir akinančio sniego šiaurės kraštuose, Arktikoje ir  Antarktidoje, gerinti regėjimą važiuojant automobiliu naktį, saugant akis nuo  mechaninių pažeidimų įvairiose darbinėse aplinkose, akinančios dirbtinės šviesos darbiniuose procesuose.

Apsauginiai akiniai nuo saulės

Regėjimą gerinantys akiniai, naudojami tamsiu paros metu

  Kartu, dabartiniu metu, akinių jau negalima vertinti, tik kaip regėjimą gerinančias ar saugančias optines  priemonės.  Akiniai tapo  ir labai svarbiu  veido puošimo aksesuaru, tam naudojant tikslinius dizaino sprendimus, įvairias medžiagas ir įvairius metalus rėmeliams, įvairias akinių rėmelių ir stiklų formas.

Akiniai, kaip žmogaus veido puošybos elementas

   Dar vienas etapas, siekiant koreguoti regėjimą, prasidėjo  išradus nuimamus kontaktinius lęšius, kurie  yra dedami tiesiogiai ant akių.

Kontaktinio lęšio uždėjimas ant akies

   Teigiama, kad tiesiogiai ant akių  uždedami kontaktiniai lęšiai pradėti naudoti 1949 metais. 1971 metais kompanija Bausch & Lomb pradėjo gaminti minkštuosius kontaktinius lęšius, kurie praleidžia deguonį, bet kartu sulaiko drėgmę.

   Yra dar dvi  regėjimo koregavimo sąlyginai naujos kryptys, kurių  atsiradimas  ir taikymas dar nėra toks senas, kaip regėjimo koregavimas,  naudojant išorines optikos priemones – lupas (padidinimo stiklus), lornetus, monoklius, pensnė, akinius ir kontaktinius lęšius, tiesiogiai dedamus ant akių bei reguliuojant mitybą ir naudojant specialius maisto papildus bei vaistus. Tai įvairūs invaziniai metodai, pagrįsti  korekcinėmis akių operacijomis ir implantuojant lęšius tiesiogiai į akių tinklainę, o taip pat  naudojant įvairius regėjimą stiprinančius ir palaikančius prevencinius  metodus, kurių vienu iš pagrindinių kūrimo pradininkų ir propaguotojų, yra laikomas amerikiečių oftalmologas Viljamas Beitsas (William H. Bates, 1860-1931). Bet tai jau kitos regėjimo koregavimo temos.